Šuniukai ankstyvajame emocinio intelekto ugdyme (0-3 metai)

Jau minėjau, kad emocingųjų šuniukų idėja gimė ir buvo praktiškai išbandyta „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje, kur tėveliai ir mamytės susibūrė dėl savo vaikų ugdymo šeimoje. Šiuo metu, kai šuniukai jau išleisti į gyvenimą, sulaukiu klausimų apie jų panaudojimą. Atėjo laikas supakuoti tą patirtį į konkrečius žingsnius ugdymo kelyje.

Emocinio intelekto ugdymo programos rėmą užduoda „Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašas“ (Švietimo aprūpinimo centras prie ŠMM, 2014). Ten rasite išskirtas dvi sritis: „Emocijų suvokimas ir raiška“ (24-25 pp.) bei „savireguliacijos ir savikontrolės sritys“ (26-27 pp.). Šiame dokumente pateiktus pasiekimus nuo 0 iki 3 metų amžiaus grupei čia trumpai pristatysiu per šešias Emocinės kompetencijos dimensijas, tada tikiuosi, pasimatys, ką toje pakopoje reikia daryti.

Emocinės kompetencijos lygmuo amžiaus tarpsnyje nuo 0 iki 3 metų

• Emocinė savimonė - nuo visiško susitapatinimo su mama ir nesupratimo, kas su juo/ja vyksta, pereinama prie savo emocijos suvokimo, ar net ir įvardijimo.
• Emocijų raiška - nuo spontaniškos raiškos tada, kai užeina iki intensyvumo moduliacijų.
• Kitų žmonių emocijų supratimas - nuo nesąmoningo šalia esančio žmogaus emocijos atspindėjimo iki kito emocijos suvokimo kaip aktualios informacijos.
• Emocinis samprotavimas - nerefleksyvus emocinis sprendimų priėmimas.
• Emocinė savivada ir savikontrolė - pradžioje reaguoja į suaugusiojo bandymus pralinksminti ar nuraminti, o vėliau jau pats/pati ieško būdų kaip išsivaduoti iš neigiamų emocijų: čiulpia čiulptuką arba pirštą, šaukia mamą, glaudžiasi
• Emocinė vadyba - nesąmoninga manipuliacija artimųjų jausmais.

Asmeniniai pastebėjimai, pokalbiai su tėveliais ir psichologinė literatūra atskleidžia, kad šiame amžiuje reiškiasi visos bazinės emocijos: pyktis, džiaugsmas, baimė, liūdesys, nuostaba, pasibjaurėjimas. Labai aktualus tampa prieraišumas. Vėliau išryškėja simpatija-antipatija, smalsumas, gėda, nekantrumas ir kiti jausmai. Tame amžiuje ypač aktualios jausmų poros: saugumas - nesaugumas, nerimas - ramybė.

Būtent toje amžiaus grupėje buvo pradėtas tikslingas emocinio intelekto ugdymas šeimoje „Mažųjų mąstytojų akademijos“ iniciatyvoje. Tada ir išryškėjo ugdymo prioritetai ir buvo išbandytos pirmosios veiklos su šuniukais.

Dabar iš trijų metų perspektyvos aiškiai matau ugdymo šioje amžiaus grupėje prioritetus:

1. Emocinės aplinkos vaikučiui kūrimas.
2. Vaiko emocinio pasaulio pažinimas.
3. Emocinio ryšio užmezgimas per savo emocijos raišką ir atsaką į vaiko emociją ir jausmą.
4. Emocijų ir jausmų žodyno įvedimas.

Kaip šiame amžiuje galima įdarbinti šuniukus?

Pirmiausia tai yra šalia vaiko esančių suaugusiųjų darbas su savo šuniukais. Čia praverstų apsilankančių šuniukų pažinimas, prisijaukinimas ir treniravimas. Artimų žmonių emocijos kuria emocinę aplinką vaikui. Suaugęs žmogus turi pažinti save ir savo šuniukus, kad galėtų juos išsikviesti arba nuvaryti. Sveika emocinė aplinka nereiškia vien teigiamų emocijų, joje lankosi visi šuniukai, bet jie yra suaugusio žmogaus valdomi. Čia jau naudojami suaugusiojo darbo su savimi metodai, kurie bus aptariami atskirai.

Viena iš man prasmingiausių veiklų su savo sūnumi buvo ir vis dar yra - jo emocinio pasaulio pažinimas. Pradžioje buvo sunku save disciplinuoti ir tam padėjo „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalas“, kuriame kartą ar kelis kartus per dieną prisėsdavau ir užregistruodavau šuniuko apsilankymą: Koks šuniukas buvo apsilankęs? Kokia situacija jį iškvietė? Kaip vaikas reagavo į tą šuniuką? Kiek tai truko? Per pusmetį tokio žurnalo vedimo atsidarė tas šeštasis pojūtis ir automatiškai ėmiau kreipti dėmesį į tą emociją ar jausmą, kuris slypi už išorinio vaiko elgesio.

Tada atėjo laikas naujam iššūkiui: susitvarkyti su savo reakcija į vaiko išgyvenamus jausmus. Čia buvo dar sunkiau, kadangi nuovargio akimirkomis mane pačią „nunešdavo“ mano šunys, o vaikas likdavo su savo jausmais vienas, arba dar blogiau, mano palaidi šunys imdavo jį kandžioti. Kitą kartą susivokimas ir tinkama reakcija pavėluodavo, o emocija yra „čia ir dabar“, tad adekvati reakcija reikalinga „čia ir dabar“, o ne po ketvirčio valandos. Tada „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalą“ pakeitė „mano reakcijos į vaiko šuniukus žurnalas“. Jame radosi tokios skiltys: Koks šuniukas buvo apsilankęs pas vaiką? Kokia situacija? Kaip aš į tai savo jausmais, žodžiais ir veiksmais reagavau? Kaip mano reakcija veikė vaiką? Ką daryčiau kitaip? Šis mano mokymosi etapas sutapo su audringu vaiko emocinio gyvenimo etapu (1,5 - 2,5 metų). Toks dienoraštis man padėjo iš savęs pareikalauti daugiau emocinės drausmės ir padėti mažam vaikui susitvarkyti su už jį didesniais gyvūnais.

Aš pati neesu tas verbalus tipas, kuriam žodžiai būtų esminiai minties nešėjai. Dar mažiau žodžių man reikia, kai išeinu į emocijų ir jausmų pasaulį. Su „Mažųjų mąstytojų akademijos“ tėveliais buvome nutarę pasidarbuoti vystant savo ir vaikų emocijų ir jausmų pasaulio žodyną. Čia vėl reikėjo pradėti nuo savęs. Atsimenu namų darbų užduotį: Atpažink savo emociją ir ją įvardyk vaiko akivaizdoje taip, kad jis galėtų susieti tai, ką jis mato/jaučia mamą išgyvenant su ištartu žodžiu. Būtent ir šuniukų aprašuose radosi dalis „Kokiais žodžiais mes reiškiame emociją/jausmą?“ Kaip dabar atsimenu tėvelių pasidalinimą patirtimi antrojoje stovykloje, po kurio pamačiau, kad verbalesnių mamyčių vaikai greičiau prašneko apie savo emocijas ir jausmus. Tik dabar aš vaiko pasidalinimuose savo jausmu atpažįstu savo pačios formuluotes ir net intonacijas.

O tada aš sau kėliau užduotį, žodžiu padėti vaikui atkreipti dėmesį į išgyvenamą jausmą ir padėti jį pavadinti. Bet čia buvau labai atsargi, kad ne teigčiau, „tu jauti tai“, o sugebėčiau paklausti, „ar tu tai jauti?“, kad tone jokiu būdu nesuskambėtų nepasitenkinimas tuo, ką vaikas išgyvena, ar neišsakytas priekaištas dėl vaiko jausmų audros sukelto nepatogumo. Mano žurnale atsirado dalis „Kaip paklausiau?“ Tada prie šuniukų kortelių radosi alternatyvios vaikui užduodamų klausimų formuluotės. Vėliau metodologinių peržiūrų etape tą kortelės aprašo dalį iškirpau.

Apie trečiuosius metus prie „šuniukų apsilankymo pas mano vaiką žurnalo“ pridėjau skiltį „verbalizacija“, t.y. pradėjau registruoti, kokias savo išgyvenamas emocijas jis įvardija. O tai jau pradėjo naują etapą, apie kurį bus kalbama kitą kartą.

Šiuo savo pasidalinimu aš kviečiu šeimas atverti duris ir įsileisti šuniukus