Šį savaitgalį man teko dalyvauti tradiciniame metiniame Suaugusiųjų švietimo asociacijos renginyje „pievelių šnabždesiai“. Tai buvo gera galimybė pristatyti ir praktiškai panaudoti dar dažais kvepiančią priemonę „Pažink, prisijaukink, pamokyk“. Dabar noriu šiek tiek pareflektuoti ir pasidalinti su savo Blog skaitytojais.
Kad neišplaukčiau į debesis, tad bandysiu išlaikyti įprastos praktinio atvejo aprašo struktūros: kontekstas, tikslinė grupė, paskirtis, priemonės, procesas su laiko rėmais, rezultatas ir pamąstymai.
Priemonės taikymo kontekstas. Tradicinis dviejų dienų renginys, kuris yra stipriai orientuotas į mokymąsi dalinantis ir bendruomenės būrimą.
Tikslinė grupė. Suaugę žmonės, atstovaujantys švietimo sektorių, orientuoti į suaugusiųjų mokymosi metodikas. Dauguma žmonių šioje grupėje buvo pažįstami, nors buvo ir tokių, kurie įsijungė tik šiame renginyje. Grupė pirmą kartą pamatė ir naudojo šią priemonę. Keli iš anksčiau žinojo „šešias mąstymo kepuraites“ ir jau žinojo, ką reiškia užsidėti „raudonąją kepuraitę“. Būdami suaugusių švietimo žmonės jie turėjo reflektavimo grupėje patirties.
Priemonės panaudojimo paskirtys:
- Darbinė - padėti grupei atlikti emocinę-jausminę renginio refleksiją. Dirbantieji su Edward de Bono „šešiomis mąstymo kepuraitėmis“ tai atpažintų, kaip „raudonos kepuraitės“ sesiją po darbo.
- Demonstracinė - pademonstruoti metodais suinteresuotai grupei, kaip „emocingieji šuniukai“ gali pasitarnauti suaugusių žmonių refleksijoje.
Darbo priemonės: auditorijoje pakabinti visi priemonės „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ pirmojo rinkinio plakatai (A3), suskirstyti į aštuonias prasmines grupes. Kiekvienas dalyvis gavo tam tikslui specialiai parengtą refleksijos lapą.
Darbo procesas:
I. Įvadas, skirtas pavargusios auditorijos dėmesio po pertraukėlės suvaldymui, darbui palankios nuotaikos sukūrimui ir „šuniuko“ susiejimui su emocijomis ir jausmais. Peržiūrėjome filmuką (4 min.)
II. Priemonės pristatymas: Kas? Kam skirta? Dėl ko? (apie 10 min.)
Šios pirmos dalys buvo aktualios tik pirmą kartą naujoje auditorijoje naudojant priemonę.
III. Trumpas metodinis įvadas: Ką? Kaip? ir Dėl ko? darysime. Refleksijos lapų išsidalinimas (3 min.)
IV. Susitarimas dėl refleksijos objekto. Aš pristačiau galimus refleksijos objektus, rekomendavau apsibrėžti vieną bendrą, o norintiems dar pasirinkti aktualų antrą. Sutarėme kartu reflektuoti „renginio procesą“. Sutartas objektas užrašomas ant lentos ir dalyviai jį perkelia į savo refleksijos lapus. (3 min.)
V. Intymus pokalbis su šuniukais. Dalyviai vaikščiojo po auditoriją, ieškojo šuniukų, kurie „nori“ su jais „pašnekėti“. Tada sustodavo ir išklausydavo „prabilusį“ šuniuką. Jo žinutę užsirašydavo į refleksijos lapą. Po pokalbio su šuniukais dalyviai buvo skatinami peržvelgti šuniukų „perduotas žinutes“ ir jas sau apibendrinti (15 min.)
VI. Pasidalinimas grupėje. Dalyviai buvo paskatinti pasidalinti su kitais grupės nariais bent viena bent vieno šuniuko žinute (15 min.)
VII. Metodologinė diskusija. Klausimai, atsakymai ir diskusijos apie priemonės panaudojimo skirtingose tikslinėse grupėse galimybes (15 min.)
Priemonės panaudojimo rezultatai:
- Lengviau ir žaismingiau peržengtas emocinės-jausminės refleksijos barjeras ir įtraukti visi renginio dalyviai (lyginant su analogiškomis sesijomis, kur žmonės buvo prašomi „užsidėti raudonąją kepuraitę)
- Pilnesnė ir turtingesnė refleksija. Įprastinės „raudonosios kepuraitės“ sesijos metu dauguma dalyvių vos pasako keletą žodžių. Čia dalyviai „pasišnekėjo“ su trimis, keturiais ar net penkiais šuniukais ir praturtino savo refleksiją.
- Grįžtamasis ryšys renginio organizatoriams, vedantiesiems, savo indėlį įnešusiems. Buvo atpažintas ir įvardytas bendras emocinis renginio klimatas, išskirti dominuojantys šuniukai, suteikta dalyvių reakcija į skirtingus renginio įvykius ir aspektus.
- Susidomėjimas priemonės taikymo metodika.
Mano metodologinė refleksija po taikymo patirties:
Dirbdama gana palankioje grupėje, palankiame kontekste ir keldama papildomus supažindinimo su priemone tikslus aš sau leidau peršokti PAŽINK ir PRISIJAUKINK žingsnius ir praktinėje-taikomojoje dalyje iš karto perėjau prie PAMOKYK. Dalyviai dar nepažindami šuniukų ir neturėdami galimybių (laiko ir medžiagos) iš arčiau į juos pažvelgti jau turėjo juo „įdarbinti“ konkrečios refleksijos užduoties atlikimui. Tai kėlė sunkumų atpažįstant, kuris šuniukas „šneka“, įsiklausant į perduodamas žinutes ir suprantant to šuniuko „kalbą“.
Kitaip tas metodas „prasisuktų“ mąstymo seminare, „šešių mąstymo kepuraičių“ trečioje dienoje, kai jau įprantama atskirti mąstymo objektą (apie ką mąstau) ir mąstymo kepuraitę (kaip mąstau). Šioje taikymo patirtyje, jutau, kaip šokinėjo ir plaukiojo mąstymo objektas. Kartais tapdavo neaišku, koks šuniukas apie kokį objektą „loja“. Kartais dalyviams pasigirsdavo šunų choras.
Nors 34 šuniukai buvo per daug greitai apžvalgai, bet vis tiek pritrūko šuniukų. Specifinei refleksijos užduočiai reikėjo ne daugiau kaip 24 šuniukų, atidžiai atrinktų iš trijų rinkinių (102). Švarų „refleksijos su šuniukais“ metodo išpildymą ribojo du veiksniai: iš anksto nesutartas refleksijos objektas ir galėjimas disponuoti tik pirmuoju rinkiniu. Labai platus refleksijos objektas (procesas, rezultatas, aš, grupė…) reikalavo skirtingų šuniukų grupių, kurios nebuvo pilnai aprūpintos.
Tikiuosi, kad šis priemonės taikymo atvejo pristatymas bus naudinga sekmadienio šuniškos refleksijos dalyviams, o ypač tiems, kurie po pabandymo norės patys ką nors su tuo daryti, o taip pat ir de Bonistams, kurie galvoja įsileisti šunis ir „raudonos kepuraitės“ sesiją.
Iki susitikimo priemonės pristatyme!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą